2018 m. gegužės 8 d., antradienis

Fotografijos būdų įvairovė Jaunuolių dienos centre


NATIURMORTAI
Natiurmortas – dailės žanras; tapybos, kartais grafikos kūrinys, kuriame  dažniausiai vaizduojami negyvi daiktai, nuskinti vaisiai, gėlės, medžioklės ar kitokios žmogaus veiklos atributai. Kartais vaizduojami ir gyvi vabzdžiai, paukščiai, žvėrys bei žmonės. Fotografas specialiai komponuoja daiktus, ryškina jų struktūrą, erdvinius tarpusavio santykius, siekia spalvų, tonų bei švieselių darnumo.
Natiurmortai – puiki galimybė kiekvienam fotografui mėgėjui. Juos fotografuojant galima be galo daug išmokti, o ir fotografuoti yra lengviau, nei gyvus daiktus – natiurmorto „modeliai“ nejuda ir nepabėga. Tačiau juos priversti „dirbti“ ir sukurti gražią nuotrauką tikrai ne ką lengviau nei bet kuriame kitame žanre. Jaunuolių dienos centre paslaugų gavėjai noriai reiškia savo kūrybinius sugebėjimus komponuodami natiurmortus.

Natiurmortas
 
Natiurmortas

PORTRETAS
Tai fotografijos pagrindas. Nuo seniausių laikų fotografai stengėsi įamžinti žmonių atvaizdus juostelėje. Portretai buvo interpretuojami kaip alternatyva aliejaus tapybai demonstruojančiai karališką sėdinčiųjų didybę. Vėliau, kiti fotografai pabandė perteikti tikrą sėdinčiojo nuotaiką ir būseną. Atrodo, kad portretas yra pats paprasčiausias dalykas pasaulyje, tačiau atidžiau įsižiūrėjus nesunku pastebėti, kad taip nėra.
Portretas – tapybos, grafikos, skulptūros, meninės fotografijos arba kitos meninės išraiškos kūrinys, vaizduojantis žmogų ar žmonių grupę.
Jaunuolių dienos centre šis fotografavimo būdas yra pats populiariausias ir dažniausiai vartojamas. 


Portretas
SKULPTŪRA
Tai meno šaka, apimanti erdvinių estetiškų, meninių objektų kūrimą iš įvairių medžiagų, kopijuojant aplinkoje egzistuojančias formas, sureikšminant ir pabrėžiant tam tikras jų ypatybes arba kuriant abstrakčius objektus, remiantis pagrindinėmis geometrinėmis formomis. Svarbiausios skulptūros meninės išraiškos priemonės – formų erdvinė padėtis, proporcijos, siluetas, ritmas, faktūra.
Skulptūra
PEIZAŽAS
Peizažas – kalnai, pievos, jūra, dykuma.. Jame vaizduojamas natūralus arba žmogaus sukurtas kraštovaizdis. Peizažas dažniausiai kuriamas iš natūros arba išgalvojamas. Peizažo funkcija yra atvaizduoti ir įamžinti gamtos vaizdą. Dažniausiai peizaže vaizduojamas platus vaizdas, kurio komponentai sujungti į nuoseklią kompoziciją. Beveik visada peizaže vaizduojama žemė ar vanduo ir dangus. Oro sąlygos neretai vaidina svarbų vaidmenį peizažo kompozicijoje. Peizažas dažnai būna figūrinių kompozicijų fonas. Fokusuojama ten, kur brėžiama apatinė linija.
Peizažas

Peizažas

 DETALĖS
Detalės yra labai svarbios. Jos parodo objektą iš arti ir taip mums leidžia suprasti daikto medžiagą, jo gamybos būdą ar jo paskirtį. Tinkamai parinktos detalės sukuria reikalingą pasakojimo nuotaiką. Jos gali užminti mįslę arba būti atsakymai į klausimą. Jos gali tapti ženklu, užuomina, nuoroda ar net simboliu.
Kartais tinkama detalė pasakoja daugiau nei kelios bendro plano nuotraukos.
Detalės
VEIKSMAS
Fotografijos bus dinamiškesnės, jeigu jį sudarys ne vien architektūra ir peizažai, bet ir veiksmą fiksuojančios nuotraukos. Tai – gatvės gyvenimas, turgus, šventės, amatai, bet kokia kitokia vietos gyventojų veikla. Tokias nuotraukas paprastai daro kiekvienas. Bet reikia prieiti arčiau ir pamatyti tai, ko nepastebi kiti – žiovaujantį prekeivį, krykštaujantį vaiką ar liūdnas pavargėlio akis, kurios taip pat pasakoja apie tai, kas vyksta. Emocija visada yra veiksmas. Veiksmas nebūtinai reiškia akimi matomą judesį. Juk sprogstantys pumpurai ar artėjanti audra taip pat yra veiksmas. Todėl veiksmo galima rasti ir peizaže.
Veiksmas
Veiksmas
JDC darbuotoja JULIJA L.

2018 m. balandžio 26 d., ketvirtadienis

Neįgaliųjų integracija – galimybė Lietuvai


Šiuo metu Lietuva susiduria su nemažais iššūkiais ekonomikos srityje. Besitęsiant gyventojų emigracijai, dėl kurios kasmet prarandame po tiek gyventojų, kiek gyvena nedideliuose Lietuvos miestuose, pradeda trūkti žmonių, kurie galėtų dirbti. Tik įsigilinus į šią situaciją pažodžiui, galima suprasti jos tragiškumą. Ką reiškia žodžiai „kasmet prarandame po miestą“? Iš tikrųjų – po miestą!
Tai jokia naujiena. Tai neatsitiko per naktį. Apie šią situaciją kalbama daug. Ypatingai prieš kiekvienus Seimo, Savivaldybių rinkimus. Pasibaisime kartu, jei įsigiliname iki to, kad realiai įsivaizduoti. Lygiai taip pat, jei orientuojamės  realybėje, suvokiame, kad neuždarysime sienų ir nesustabdysime lėktuvų. Turime kažkaip gyventi čia ir dabar ir iškylančias problemas ir iššūkius spręsti su tais resursais, kurie mums liko ir kurių dar nesame išnaudoję.
Kaip atsitiko, kad vis dar turime neišnaudotų resursų, čia kitas klausimas. Vieniems – tai problema ir galvos skausmas, kitiems – tai puiki erdvė ir atsiveriančios galimybės.
Žmonės su negalia. Sakysite, tai jokia naujiena? Jie integruojami ir netgi turi darbus? Tačiau, ar tikrai? Ar nėra patogiau neįgaliam žmogui turėti užsiėmimą, tačiau ne darbą? Ypatingai žmogui, kuris turi protinę negalią. Ar jie yra įtraukiami į darbo rinką? Jei ir įtraukiami, tai vienetais. Ar tai galėtų būti darbo jėgos resursas Lietuvos mastu? Tikrai galėtų. Ar taip yra? Tikrai ne.
Visų pirma, tai yra ne pats patogiausias darbuotojas. Kartais protinę negalią turintys asmenys, negali išmokti paprastų procesų. Kartais juos išmoksta, tačiau tam reikia ilgesnio laiko. Taigi, reikia įdėti daugiau darbo, pastangų, turėti kantrybės. Ar tą turėtų daryti darbdavys? Tikrai ne. Ir net ne koks nors specialų etatą darbovietėje turintis žmogus, kuris ištisai apmokytų, motyvuotų, skatintų, prižiūrėtų neįgaliuosius. Tai turėtų būti specialistai, kurie paruošia, apmoko, palydi ir, jei reikia, prižiūri darbuotoją darbo vietoje. Ne tik darbdavys iš tokio darbuotojo gautų naudos. Proto negalią turintys asmenys būtų integruojami, jie kurtų pridėtinę vertę, patys užsidirbtų pinigų pragyvenimui. Toks modelis veikia Olandijoje, ir kitose Europos Sąjungos šalyse. Tai veiktų ir Lietuvoje. Bet tam reikia vizijos, didelio įdirbio, pastangų ir politinių sprendimų.
Deja dabartinė situacija yra tokia, kad protinę negalią turintys asmenys geriausiu atveju rūpi tik jų šeimoms, artimiesiems ir darbuotojams, kurie su jais dirba. Daugiau visuomenėje jie yra neegzistuojanti visuomenės dalis. Labai gaila, tačiau taip yra. O požiūris „juk gauni neįgalumo pensiją, kam tau dirbti?“ visiškai užmuša bet kokią motyvaciją. Tačiau sveikas ar neįgalus, senas ar jaunas – visi turi poreikį būti naudingais, savarankiškais, pripažintais.
Europos Sąjungos Erasmus+ fondas finansuoja daug projektų, kad ši situacija Lietuvoje keistųsi. Kuriamos brošiūros, lankstinukai, knygelės, filmukai šviečiant visuomenę šiuo klausimu. Pilnateise ES nare Lietuva jau 14 metų. Ar pasistūmėjome, kad priimti į savo tarpą ir kitokius žmones? Žmones, kurie turi ne specialiuosius poreikius, tačiau turi ypatingus gebėjimus? Proveržio tikrai nėra. Labai gaila, tačiau nėra.
Realių veiksmų Lietuvos mastu nėra, nes nėra politinių sprendimų, nėra politinės valios sutvarkyti šią sritį, įgalinti žmones, kurie gali dirbti, tačiau nėra įtraukiami į darbo rinką. Šiuo metu šiai veiklai yra ypatingai palankios sąlygos. Trūkstant darbuotojų tiek, kad įmonės vežasi iš miestelių nutolusių per 50 kilometrų ir daugiau nuo darbo vietų, žmonės, kurie yra šalia yra nematomi. Todėl įdarbinant juos, būtų pradėta spręsti, o vėliau – galbūt ir išspęsta pagrindinė šių dienų Lietuvos problema – neįgaliųjų integracija ne tik į visuomenę, bet ir į darbo rinką.
Jaunuolių dienos centras – tai sutrikusio intelekto žmonių dienos užimtumo įstaiga. Dalis įstaigos klientų galėtų būti darbo rinkos dalis. Tačiau nėra. Negalime teigti, kad dėl to kaltas tik visuomenės požiūris ir politiniai sprendimai. Šioje srityje įstaiga gali padaryti labai gerą pradžią. Kartais proto negalią turintys asmenys neturi elementarių socialinių įgūdžių, kurie padeda adaptuotis visuomenėje, arba negeba dirbti komandoje. Todėl Jaunuolių dienos centras kartu su 10 partnerių iš ES šalių vykdo projektą „STELLA“, kurio metu ne tik mokomės visuomenėje priimtų elgesio normų, tačiau ir kryptingai dirbame, kad įsisavinti pagrindinius darbinius įgūdžius.
Tai ne teorinė medžiaga, o praktiniai pavyzdžiai ir metodikos, kurios gali būti pritaikomos įsidarbinus. Jaunuolių dienos centro klientai turi galimybę save realizuoti – jie eina savanoriauti į kitas įstaigas, mokosi darbinių įgūdžių realiose darbo vietose. Ar šios pastangos duos vaisių, dar negalime garantuoti, tačiau žingsnius to link žengiame ir labai tikime savo sėkme. Ne dėl įstaigos, o dėl to, kad pakeisti situaciją visų neįgaliųjų atžvilgiu. Juos įgalinti, motyvuoti, palaikyti. Suteikti specifinius įgūdžius, kurie reikalingi dirbant ir auginti pasitikėjimą savimi, išmokti reaguoti į nesėkmes.
Projektas „STELLA“ tęsis iki 2019 metų spalio mėnesio ir galutinis jo renginys vyks Lietuvoje, Panevėžyje. Tada galėsime apibendrinti pasiektus rezultatus ir įvardinti galimybes, kurios atsiveria kryptingai dirbant.
JDC darbuotoja
Eglė G.